Ne veltui mūsų senoliai sakydavo, kad gerai išsivanojus pirtyje visos ligos prapuola. Pirtis ne tik gerina savijautą, bet apsaugo nuo kai kurių ligų, todėl turint galimybę, ją tikrai reikėtų įsirengti.

Būsimą pirtį reikia planuoti iš anksto

Jei ruošiatės statyti ar rekonstruoti namą, apsispręsti kokią pirtį įsirengti reikia rengiant namo projektą. Mat pirtis, ne šiaip vieta nusiprausti, o kompleksas patalpų su kaitinimosi vieta – garine, priepirčiu, dušais, vandens baseinu. Jeigu pirtis įrengta atskirame pastate, ten dar gali tilpti virtuvė, miegamieji kambariai, tualetai. Šiuolaikinei pirčiai būtina gera ventiliacija, kaminas arba elektros įvadas ir kanalizacija.
Šalia pirties reikalingas dvigubai už ją didesnis priepirtis, bent vienas dušas 2-3 žmonėms nusiprausti ir baseinėlis atsivėsinti. Pirtis turi būti suprojektuota taip, kad iš priepirčio galima būtų išeiti į lauką, kur bus įrengta vieta poilsiui.

Kokią pirtį pasirinkti?

Visas pirtis galima suskirstyti į tris tipus, tai – tradicinės, garo kabinos ir infroraudonųjų spindulių pirtys. Tradicinės pirtys – tai medinės pirtys, kurios dar ir šiandien įrenginėjamos kaimuose. Prie tradicinių priskiriamos suomiškos (saunos) ir rusiškos pirtys. Suomiška pirtimi arba sauna vadinama patalpa mediniu vidumi kurioje pasiekiama 90-120°C temperatūra su 10-30 proc. drėgme. Rusiška pirtis nuo suomiškos skiriasi tuo, kad yra ne tokia karšta (65-90°C), bet drėgnesnė (30-60 proc. drėgmės).
Kaimuose pirtis įrengiama atskirame pastate toliau nuo kitų pastatų ir kuo arčiau vandens telkinio. Šiuolaikinė teisingai įrengta pirtis nekelia gaisro pavojaus kitiems pastatams, tačiau išėjus iš pirties norisi atsivėsinti, ir nėra nieko geriau kaip pasinerti į šalia esantį ežerą, upę ar tvenkinį.
Vandens telkinys – tai vienintelė priežastis, dėl kurios pirtį reikėtų statyti atskirai nuo gyvenamo namo. Tačiau, jei šalia nėra vandens telkinio, pirtį galima projektuoti ir namo viduje. Šiandien parduotuvėse galima įsigyti kokybiškos ir jau sumontuotos pirties įrangos. Abejonės, kad nuo garinės pirties drėgsta namas visai nepagrįstos. Atvirkščiai – teisingai įrengta garinė džiovina namą.
Minimalūs nuosavame name įrengtos garinės pirties vidaus išmatavimai turėtų būti 2m x 1,6m. Tai mažiausia garinė pirtis, kurioje galima atsigulti. Į tokią pirtį vienu metu galės užeiti 2-4 žmonės, o priepirtyje eilės kaitintis lauks dar 2-3 žmonės. Taigi užkūrus pirtį, vienu metu galės išsimaudyti 6-7 žmonės.

Kaip įrengiamos pirties grindys?

Senovėje garinėse pirtyse grindų nebuvo. Jas atstodavo iš molio plūkta asla. Vėliau grindys pirtyse buvo daromos iš sukaltų lentų su nuolydžiu vandeniui nubėgti už pirties. Šiuolaikinės garinės pirties grindys yra nepralaidžios vandeniui ir dažniausiai klijuojamos keraminėmis plytelėmis, ant sienų suklijuojant apvadą taip, kad medinė dalis prasidėtų 15-20 cm nuo grindų.
Tokias grindis lengva prižiūrėti, nešlampa ant sienų esantis medis. Kad nebūtų šalta vaikščioti basomis ant grindų, padedamos medinės grotelės. Jei garinėje bus vanojamasi vanta, o ant akmenų bus pilamas vanduo, būtina įrengti kanalizacijos sistemą. Jeigu pirtis įrengiama ne namo rūsyje ir po ja bus kita patalpa, tai reikia gerai izoliuoti grindis ir kampus tarp grindų bei sienų.

Kaip įrengti pirties vidų name?

Norint įrengti garinę pirtį gyvenamajame name, sienos, kurios liečiasi su vidinėmis namo sienomis, daromos iš karkaso su 5 cm mineralinės vatos apšiltinamuoju sluoksniu ir dvigubai storesniu apšiltinimu, jei liečiasi su lauko sienomis ir lubomis. Pirties hidroizoliacijai tinka aliuminio folija dengtas popierius, tarp pirties vidaus apdailos dailylenčių ir folijos paliekamas 2cm ventiliacinis tarpas.
Ilgaamžiskiausias ir stabiliausias karkasas yra iš cinkuoto metalo profilių, tačiau tokį karkasą reikia surišti gipso plokštėmis, o prie jų sudėtingiau pritvirtinti plautus laikančias konstrukcijas. Be to, tokia pirtis pabrangsta dėl gipso plokščių ir jų montavimo darbų. Tačiau šitokia konstrukcija būtina, jei daroma bendra dušo ir pirties siena. Medinis pirties karkasas turi būti surinktas iš gerai išdžiovintos ir impregnuotos medienos. Labai svarbu, kad karkasas būtų gerai pritvirtinamas prie patalpos sienų ir lubų, bei tarpusavyje sutvirtinamos visų sienų ir lubų dalys. Mūryti pertvaras ir taip suformuoti patalpą, kurioje bus įrengta garinė pirtis – tik pinigų švaistymas.
Garinės pirties karkaso išorę apkalus dailylentėmis, kartu apsišildoma pirtis ir suformuojama pertvara. Langas garinėje būtinas. Jis gali būti į priepirtį. Jeigu jo nėra, reikalingos stiklinės pirties durys. Jų stakta turi būti medinė, o pačios durys – pagamintos iš grūdinto, tamsinto stiklo. Durų rankena – iš natūralaus medžio, o vyriai – iš nerūdijančio metalo.
Garinės pirties vidaus apdailai geriausiai tinka tokia mediena, kurioje nesikaupia sakai. Kuo medienos santykinis svoris mažesnis, tuo ji mažiau sukaupia šilumos ir prisilietus mažiau "degina". Tinkamiausias lietuviškas medis yra liepa, bet tinka ir drebulė ar juodalksnis. Labai mažai sakų turi šiaurės eglė – tradicinis Suomijos pirčių medis. Svarbu, kad iškalus dailylentėmis, patalpos drėgmė santykis neviršytų 40proc. Drėgnoje patalpoje dailylentės išbrinksta, o pakūrus pirtį išdžiūsta ir pasilieka plyšiai.
Kad gerai įkaistų plautai, juos geriausia gaminti iš labai lengvos afrikietiškos abaši medienos. Kad galima būtų mėgautis visa pirties šiluma, tarp viršutinio plauto ir lubų reikėtų palikti 1-1,2 m tarpą. Taip patogu sėdėti ir nesunku užlipti ant 40-45cm aukščio plautų, laiptelis neturėtų būti aukštesnis kaip 30cm. Atsisėsti reikia 40cm pločio plauto, o ant siauresnio nei 60cm – patogiai neatsigulti.

Jei pirtis bus statoma lauke

Lauke, atskirai nuo gyvenamo namo, pirtis surenčiama iš neplonesnių kaip 20 cm rąstų. Tačiau tokios rąstinės pirties sienos gerai išdžiūsta tik vasarą. Žiemą rąstuose kaupiasi garai, kurie šaltą dieną virsta ledu. Kad rąstai nesupūtų, naudojantis ja ir žiemą, reikėtų pirties sienose įrengti garo izoliaciją kaip ir įrenginėjant pirtį gyvenamajame name, arba pastatyti senovinį pečių, kuris kūrenamas pusę dienos, o baigus maudytis vėsdamas per kelias dienas išdžiovina visas sienas. Labai gražiai atrodo karkasinė pirtis, kurios apdailai panaudojama dailylentės imituojančios rąstus.

Svarbu pasirinkti tinkamą krosnelę

Krosnelė – kiekvienos pirties širdis. Jos gali būti kūrenamos malkomis arba kaitinamos elektra. Senovinės krosnys garinę pirtį apšildė akmenyse sukaupta šiluma. Tai iš tiesų geriausias šildymo būdas, tačiau tokios krosnys pirtyse užima labai daug vietos. Jos kūrenamos 4- 6 valandas, o tam reikia daug malkų.
Šitokią krosnį galima įrengti tik kaip papildomą pirties krosnį, kuri kūrenama turint daug laiko, o dažnesniam apšildymui reikėtų statyti šiuolaikiškesnę krosnelę. Iš skardos padaryta malkinė krosnelė orą šildo per metalą, o akmenys čia skirti tik garui išgauti. Tokia krosnelė pirtį įšildo per valandą, jai reikia mažiau vietos, negu surinktai iš akmenų arba sumūrytai iš plytų. Be to, tradicinė krosnis turi stovėti toliau nuo medinių pirties konstrukcijų; šalia jos nesaugu vaikščioti ir jai būtinas kaminas. Apskaičiavus tai, pigiau yra įsirengti elektrinę krosnelę.
Krosneles reikėtų pirkti tik kokybiškas ir laikytis gamintojo rekomendacijų. Per mažoje metalinėje krosnelėje malkos greitai sudegs, o per mažo galingumo elektrinė – įšildys pirtį tik per kelias valandas ir nepalaikys karščio maudymosi metu. Per daug galingos krosnelės greitai įšils, tačiau nepakankamai įkaitins akmenis, ypač ją kūrenant malkomis.
Jeigu pirtyje ant akmenų bus pilamas vanduo ir šitaip drėkinama pirtis – elektrines krosneles reikėtų rinktis pagal jose sutalpinamų akmenų kiekį. Nuo akmenų kiekio ir temperatūros priklauso kiek ir kokio garo bus gaunama.
Mėgstantiems drėgnas pirtis galima pasirinkti krosneles su garo generatoriais arba atvesti garą iš garo generatoriaus sumontuotoje gretimoje patalpoje. Prietaiso valdymo pultais garo kiekį galima reguliuoti ir pasirūpinti, kad išėjus iš garinės ji būtų išdžiovinta. Kitu atveju, pirtį išdžiovinti po maudymosi reikia paliekant įjungtą krosnelę ir ventiliatorių.
Dabar yra sukūrta tokių krosnių, kurios patalpą drėkina tuo pačiu principu kaip ir molinė rusiška krosnis. Tokios krosnies viduryje įmontuotas 100 kg akmenų konteineris. Jame reguliuojant akmenų temperatūrą nesikeičia garinės pirties temperatūra, galima gauti tiek vėsų, tiek labai karštą ir skaidrų garą bei per akimirką sukurti maksimalius drėgmės ir karščio svyravimus. Pačios pirties oro temperatūra reguliuojama atskirai.

Gera ventiliacija – labai svarbi

Karštas oras pirtyje visada kyla nuo krosnelės ir atšaldamas juda į tolimiausią kampą, kur leidžiasi žemyn ir pagal grindis patenka prie krosnelės sudarydamas ratą. Labai svarbu kad šitame rate būtų geras oro padavimas, ištraukimas ir temperatūros davikliai. Priešingu atveju, oras ilgai neįšildys pirties, krosnelė automatiškai išsijungs dar jai neįkaitus, o kai kurios pirties medinės konstrukcijos įkais daug daugiau nei reikia ir palikus tokią ją be priežiūros, gali kilti gaisras.
Garinės pirtys, ypač kūrenamos malkomis, visada yra padidinto gaisro pavojaus vieta. Tad reikėtų įrengti ir priešgaisrinį vandens purkštuką suveikiantį prie 180° C. Tai nebrangu, jei jis rengiamas kartu su vandentiekiu.
Geriausias pirties vėdinimas, kai pirtis įjungiama į bendrą viso pastato ventiliaciją (jei ji namo viduje), bet pirties patalpai sumontuojamas atskiras oro padavimas ir ištraukimas. Darant atskirą oro ištraukimą iš pirties nereikia apsiriboti tik garine, o kartu vėdinti ir priepirtį.
Mažoje pirtyje maudantis oras per valandą turi pasikeisti 6-8 kartus, o esant aukštoms temperatūroms (pagal kai kurias suomių rekomendacijas) net 10-12 kartų. Kai stinga deguonies pirtyje greitai pradeda svaigti galva, darosi silpna. Paprasčiausias pirties vėdinimas, kai oras patenka pro plyšį po durimis ir išeina pro angą priešinės sienos viršuje. Tačiau taip vėdinant iš pirties pašalinamas karščiausias oras, dėl to apačioje būna šalta.

Šios problemos išsprendžiamos įrengiant priverstinę ventiliaciją, kai šaltas oras patenka į pačią karščiausią vietą virš krosnies, o ištraukiamas iš šalčiausios vietos, esančios toliausiai nuo krosnies. Žinoma, geras ir natūralus vėdinimo būdas, toks kai šviežias oras patenka prie pečiaus, o ištraukimas įrengiamas tolimiausioje nuo pečiaus vietoje, 1m aukščiau negu paduodamas oras.

Genovaitė Baliukonytė

2004-07-05
Šaltinis: Tavo namai